Žaliuoja pievos ir miškai,
Daina gimtinėj garsiai skamba,
Vingiuoja upės tarp kalvų,
Pavasaris žieduose skrenda.
Keliai pasklido platumoj,
Briuselis, Leipcigas ir Roma,
Bastūnai vaikšto kaip svečiai,
Senai pamiršta “Bočių” duona.
Įtempia sprandą atkakliai,
Sruvena prakaitas nuo veido,
Nepratę art rimtai namuose,
Kaip išgyvent laisvam pasauly.
Merginos mūsų baruose,
Vaikinai geria, plėšikauja,
Kultūra plinta keiksmuose,
Bujoja melas ir apgaulė.
Valdzioj pirdikaulių gaujoj,
Praplauna pinigus į šoną,
Išdygo rūmai ant kalvos,
Ir apsitvėrė aukšta tvorą.
Pranyko sąžinė veikloj,
Nešvarios rankos, gašlios mintys,
Nebėr dorovės Lietuvoj,
Tamsoj nuskendo šviesios viltys.
Carizme, šlėktoj ir tremty,
Širdy ruseno lietuvybė,
O technokratų dabarty,
Šėtonai, runkeliai, žmogėdros.
Pažvelg, žmogau, kur gyveni,
Dvasios šiukšlyne, fanatizme,
Daiktų, vertybių sūkury,
Ligų ir pergalių siekime.
Ledynai slinko praeity,
Purvai nuskendo vandenyne,
Formuojas pokičiai gamtoj,
Sugrius didybė jų kitime.